Šiuolaikinės jogos tėvas Sri Tirumalai Krishnamacharya

Want create site? Find Free WordPress Themes and plugins.

Joga, kaip aprašyta Indijos šventraščiuose, yra dvasinis kelias į savęs realizavimą. Ši savirealizacija gali būti pasiekta tik visiškai nuraminus protą. Šiuolaikinė joga labiausiai yra orientuota į asanas (fizines pozas), pranajamą (kvėpavimo reguliavimas) ir dhyaną (meditacija). Panašu, kad šiais laikais joga suvokiama kiek kitaip nei anksčiau, jos poreikis ir svarba – taip pat. Senovės Indijoje žmonės buvo sveikesni ir gyveno subalansuotą gyvenimą, vadovavosi savo gyvenime senovės raštais ir taip per tam tikrą laikotarpį judėjo dvasinio tobulėjimo link. Tuo tarpu šiais laikais daugumai mūsų kyla vienokių ar kitokių sveikatos problemų, negalavimų, kurie didžiąja dalimi yra susiję su proto ir vidine būsena. Taigi, įvertinus šių dienų visuomenės realybę ir poreikius, joga mums labiausiai reikalinga dėl savo asanų, pranajamos ir dhyanos arba meditacijų. Šios trys priemonės suteikia galimybę peržengti ne tik fizinį ir psichinį diskomfortą, jos aktyvuoja sąmoningumą, reikalingą abejoti, klausti ir siekti tikrojo gyvenimo tikslo.

Sri Tirumalai Krishnamacharya? Kas jis?

Ne daug įvairių jogos stilių mokinių žino, kad Šri Tirumalai Krišnamačarja (Sri T. Krishnamacharya) yra laikomas pasaulyje paplitusios jogos tėvu. Visų jogos formų ar stilių, praktikuojamų šiandieną, tiesioginės ar netiesioginės ištakos yra iš Krišnamačarjos mokymų. Jis taip pat suteikė didelę svarbą asanoms ir pranajamai – jis tvirtai tikėjo, turint ligotą kūną nėra jokių galimybių, kad protas peržengs ir judės į vidų.

Dar mažiau mokinių žino apie šio pašventusio savo gyvenimą jogai mokytojo gyvenimą, jo parašytas knygas ir perduotas žinias.

Jo darbai nėra plačiai žinomi pasauliui nes jo parašytos knygos ilgą laiką nebuvo išleistos Vakaruose. Kai kurios taip ir liko neišverstos, neišleistos. Krišnamačarja buvo lyg senosios ir naujosios jogos hibridas, dažnai savo traktatus rašęs senoviniu stiliumi.

Krišnamačarja skatino joga užsiimti ir moteris. Jo žmona praktikavo reguliariai. Yoga Rahasya (vert. jogos paslaptys) yra viena pirmųjų knygų, kurioje pabrėžiama jogos moterims svarba. Knygoje taip pat yra nurodymai, patarimai, kaip ir ką praktikuoti besilaukiančioms moterims. Gerai žinoma latvių kilmės Amerikos jogos mokytoja Indra Devi buvo Krišnamačarja mokinė.

„Yoga Rahasya“ nėra tokia spalvinga kaip kitų vėlesnių jogos mokytojų išleistos knygos, tačiau Krišnamačarja joje pateikia unikalius ir patikimus patarimus. Jo dėmesys moterims yra reikšmingas istoriškai.

Citata iš Rahasya, 1:14:

„Moterys, palyginti su vyrais, turi išskirtinę teisę užsiimti joga.
Taip yra todėl, kad būtent moterys yra atsakingos už giminės tęstinumą.“

Krišnamačarja niekada nesakė, kad yra guru. Jo sūnus Desikačar sako, kad švaraus ir išmintingo žmogaus požymis yra tas, kad toks žmogus niekada nesakys, jog jis yra švarus ir išmintingas. Tokio žmogaus kokybinė savybė bus nuolankumas, o Krišnamačarja buvo labai nuolankus.

Krišnamačarja turėjo gebėjimą gydyti žmones. Jis naudojo jogą kaip priemonę ligoniams gydyti, apie tai taip pat jis rašo knygoje „Yoga Rahasya“. Joje nurodo, kaip elgtis su viena ar kita liga, kaip jas gydyti asanomis, mantromis, pranajama ir mitybos pokyčiais.

1888 metai: legenda gimė

Šri T. Krišnamačarja gimė 1888 m. lapkričio 18 d. Mukundapurame (200 km į šiaurės vakarus nuo Maisoro miesto) Karnatakos valstijoje brahmano šeimoje. Jo tėvas Tirumalai Šrinivasa Tatačary ir jo motina Ranganajakama buvo Vaišnavizmo (pagrindinė Hinduizmo šaka) sekėjai. Krišnamačarja tėvas buvo kilęs iš mokslininkų ir kunigų šeimos.

Krišnamačarja buvo vyriausias iš šešių vaikų. Jo lavinimu, mokymu užsiėmė jo tėvas. Šrinivasa Tatačary mokėvaikus Vedų ir kitų religinių tekstų. Tais laikais mokytojai būdavo griežti su savo mokiniais ir vadovaudavosi tradiciniagurukulos sistema. Jos esmė yra ta, kad mokiniai gyvena kartu su savo guru, mokytoju, padeda jam kasdieniuose darbuose, buityje. Mokytojas neima jokio papildomo atlygio iš savo mokinių, nes ryšys tarp mokytojo ir mokinių yra laikomas šventu. Atskirti nuo šeimų mokiniai su savo mokytoju būna mėnesių mėnesiais, net metais. Pabaigęs mokymus mokinys savo mokytojui pasiūlo atlygį – dakšiną. Tai gali būti ir piniginis atsidėkojimas, tačiau dažnu atveju tai būna kokia nors mokytojo pavesta atlikti užduotis.

Kaip minima knygoje „Jogo joga – T. Krišnamačarja palikimas“, Krišnamačarja tėvas žadindavo savo mokinius 2 val. ryte mokytis Vedų ir praktikuoti asanas. Kartojimo metodo laikomasi tol, kol mokiniai gali tai pakartoti patys ir be klaidų. Pagrindinis tokio mokymo devizas buvo praktikuoti tol, kol pasieksi tobulumą tame, ką darai. PatiesKrišnamačarja griežtumas, kuriuo jis garsėjo vėliau savo mokymuose, gali būti jo auklėjimo tradicinėje gurukulossistemoje pasekmė.

1898 – 1900: ankstyvasis ugdymas

Krišnamačarja tėvas mirė kai jam buvo 10 metų, kiek vėliau po tėvo mirties šeima persikėlė į Maisorą, miestą Pietų Indijoje. Būdamas 12 metų Krišnamačarja pateko į Parakala Mutt vienuolyną (tai vaišnavizmo vienuolynas, įkurtas Karnataka valstijoje). Tuo metu Krišnamačarja senelis buvo Parakala Mutt vienuolyno pontifas. Mokydamasis ten jaunuolis įgijo žinių apie Vedantą, Vjakarną (sanskrito kalbos gramatika) ir Tarką (logika).

1904 m.: žinios per stebuklą

Tolimesni Krišnamačarja gyvenimo etapai, aprašyti įvairiose biografinėse knygose, yra kiek mistifikuoti.

Kai Krišnamačarjai buvo vos šešiolikos metų, jis susapnavo keistą sapną apie savo protėvį išminčiųNathamuni, kuris liepė jam aplankyti mažą Tamilnado valstijos miestą Alvar Triunagri siekiant sužinoti Yoga Rahasya (sanskr., jogos paslaptys).

Mažas berniukas, įkvėptas tokio sapno, keliavo iki nurodyto kelionės tikslo. Ten jis sutiko seną vyrą, kuris paklaustas nurodė jam kelio kryptį. Netrukus jaunasis Krišnamačarja pasijuto transo būsenoje. Mangų giraitėje jis stovėjo apsuptas trijų išminčių. Vienas iš jų buvo Nathamuni. Kartu jie magiškais balsais deklamavo eiles. Atsitokėjęs berniukas netrukus suprato, kad aplinkui nėra jokių išminčių, kad tai buvo vizija, tačiau jis atmintinai mokėjo visas girdėtas išminčių deklamuotas eiles. Apimtas didelio džiaugsmo jis nubėgo pasipasakoti apie patirtą išgyvenimą kelią parodžiusiam senoliui. Besiklausydamas senas vyras tik šypsojosi ir pasakė, kad jį palaimino Yoga Rahysya žinios.

Įvairių Krišnamačarja gyvenimą tyrinėjusių istorikų straipsniuose atskleidžiama, kad vadinamasis Krišnamačarjos teiginys, kad jis gavo „jogos paslaptis“ būdamas šešiolikos metų, kai sutiko 1200 metų amžiaus šventojo Nathamuni įsikūnijimą, nėra visiškai tikras, nes kūrinys Yoga Rahasya yra priskiriamas šiems laikams. Vienoje savo knygų Krišnamačarja net savotiškai prisipažįsta: „Aš sukonstravau Yoga Rahasya esmę, kad patikčiau mokomiems . . Aš čia pateikiu viską, ką galiu atsiminti.“

Nuo 1906 m.: 10 metų mokymosi

Kaip teigia jo biografijos, 18-metis Krišnamačarja, mokydamasis 10 metų praleido tokiose vietose kaip Benaras, Biharas ir Maisoras, kur įsisavino pagrindines daršanas (filosofijas) ir tarkas (logikas). Jis mokėsi vyakaranų (sanskrito kalbos gramatika) iš Brahmashri Shivakumar Shastry.

1909–1914 metais jis mokėsi muzikos, Vedantos, išmoko groti vyna (Indijos tautinis instrumentas).

1914 metais Krišnamačarija staiga išvyko į Benarą, lankė paskaitas Karalienės koledže, elgetaudamas sutikosavo mentorių Gaganath Jha ir jo pastūmėtas pateikė paraišką koledžui stipendijai gauti. Krišnamačarija teigia, kad šventasis pamatė jo praktiką ir pasiuntė jį pas jogos žynį Šri Babu Bhagvan Das.

Kodėl Krišnamačarja pasirinko išvykti į Patną ir Tibetą, kad sustiprintų savo jogos filosofijos žinias, kai vienas didžiausių Indijos mokslininkų šia tema buvo jo draugas ir mentorius Gaganath Jha iš Varanasio Indijoje, lieka neaišku.

1915 metai: piligriminė kelionė į Himalajus

Krišnamačarja keliauja į Tibeto kalną Kailašą 7 metams. Remiantis 1934 m. paties Krišnamačarja parašyta knyga „Joga Makarkansa 1 „ Āsana praktika“, jis vyko ten mokytis jogos terapijos iš, tariamai, 230 metų amžiausRama Mohan Brahmačari. Pirmiausia jis buvo išmokytas pranajamos principų, gyveno laikydamasis vaisių dietos, tęsė mokslus septynerius metus (1915–1922). Vėliau jis mokėsi atmintinai Patandžali Jogos Sutras ir išmoko nustatyti gyvos būtybės sveikatos būklę, matuojant širdies ritmą ir pulsą.

Anot Krišnamačarijos, šventasis jo mokytojas žinojo 7000 asanų, tačiau Krišnamačarją jis išmokė 3000 asanų. Kartu jis mokė Yoga Korunta (tibetiečių tekstas apie gydymą joga), liepė keliauti į Kabulą, į Kašmyrą (mokytissufizmo), į Birmą (mokytis budizmo jogos). Kai mokytojo globa baigėsi, jo guru liepė susituokti, skleisti žinias kitiems ir užsidirbti pragyvenimui iš jogos.

Visi Krišnamačarja gyvenimą nagrinėję biografai randa žinias apie Rama Mohan Brahmačarį, ir kad jis gyvenooloje, esančioje Manasarovaro ežero pakrantėje arba Kailašo kalno papėdėje Tibete. Tačiau savo paties rašytoje knygoje „Yoga Makaranda“ 1934 m. Krišnamačarja mini, kad jo mokytojas, „įvaldęs septynis tūkstančius asanų“, gyveno ne Tibete, o Nepale, Muktinarajanakšetrame. Muktinarajana (dar vadinama Muktinath) yra svarbi vaišnavų šventovė, esanti šiauriniame Nepale, daugiau nei už dviejų šimtų mylių tiesiai nuo Tibeto kalno Kailašo. Sunku įsivaizduoti, kaip Krišnamačarja galėjo padaryti tokį žygį per sudėtingiausią kalnuotą reljefą pasaulyje.

1925 metai: veda B.K.S Iyengar seserį

Būdamas 37 metų, Krišnamačarja vedė 11 metų mergaitę Šrimati Ammagiriama. Jų santuoka truko 60 metų. Ji buvo vieno iš jo mokinių, dabar garsaus visame pasaulyje jogos mokytojo B.K.S Iyengar sesuo.

1940-ieji: Jogas ir Maisoro Maharadža Krišaraja Wodejar

Maharadža buvo sergantis žmogus, jis kentėjo nuo daugybės negalavimų, įskaitant diabetą ir nevaisingumą, ir net geriausi to meto gydytojai nesugebėjo jo išgydyti. Per savo motinos šešiasdešimtąjį gimtadienio šventimą Kasi mieste, Maharadža išgirdo apie Krišnamačarjos gydymo įgūdžius. Vėliau jis pakvietė Krišnamacharya į demonstraciją viešojoje auditorijoje Maisore.

Vėliau jis suteikė jam patalpas savo rūmuose jogos šalai (mokyklai), užsiėmimai buvo atviri visiems – bet kokioamžiaus ir įvairių sričių žmonėms. Krišnamačarja tapo Maisoro karaliaus gydytoju ir patarėju. Tuo metu jis tampa tėvu- gimsta pirmoji jo dukra Pundarikavalli.

Vienoje iš savo knygų „Yoga Makaranda“ Krišnamačarja naudoja terminą „yogabhyasa“ (jogos praktikavimas arba atsidavimas jogai), aprašo jos tikslą ir kodėl tai yra svarbi praktika, daranti įtaką proto ir kūno gerovei, sveikatai.Jis aiškina, kad jogos filosofija yra nukreipti protą į vidų, kad būtų pasiekta gili koncentracija, kad būtų vystoma protinė stiprybė. Šio proceso nauda gali būtų palyginama su miegu, kuris atjaunina protą. Psichinė jėga, kuri ugdoma per jogos praktiką, yra vadinama joga nidra, ir ji yra kur kas stipresnė už jėgą ir koncentraciją, kurią gali suteikti miegas ar meditacija.

Nuo 1947 iki 1952 m.: Ankstyvieji nepriklausomybės metai

Maharadža mirė 1940 m., kartu mirė ir jo įpėdinių susidomėjimas joga. Šeima laikui bėgant išaugo, jo mokymai Mysore baigėsi 1947 m. (tai ir Indijos nepriklausomybės metai). Per tuos metus Krišnamačarja neteko savo mokinių iš Britanijos, o vietiniai žmonės stengėsi patenkinti pagrindinius savo poreikius ir įsikurti laisvoje Indijoje, tad studentų, norinčių mokytis senovės tekstų ir jogos, buvo nedaug. 1952 m. žinomo advokato, kuris ieškojo Krišnamačarijos pagalbos gydantis po insulto, jis buvo pakviestas persikelti į Madrasą. Tad su žmona ir šešiais savo vaikais jie išvyko iš Maisoro. Tuo metu Krišnamačarjai jau buvo virš šešiasdešimties, o jo reputacija kaip griežto ir bauginančiomokytojo jau nebuvo tokia guji.
Madrasoje Krišnamačarją priėmė siūlymą dėstyti Vivekanandos kolegijoje.
Jis nevedė grupinių praktikų, tik individualias. Jo manymu, tikra joga gali būti mokoma tik individualiai. Jo jogos studentai buvo įvairaus išsilavinimo, skirtingų fizinių gebėjimų, todėl jam reikėjo pritaikyti jogos mokymą prie kiekvieno galimybių. Visą laiką Krišnamačarja toliau tobulino šį individualizuotą požiūrį, priėjimą, kuris vėliau buvo žinomas kaip Viniyoga. Jis nemokė jogos tik kaip fizinių pratimų visumos, jis mokė būdo savęs transformavimui, būdo gyventi labiau sąmoningą, išsklaidytų iliuzijų gyvenimą. Jis matė jogą kaip kelią, kuriuo galima pasiekti aukščiausią intelektą, kur kyla geriausios asmeninės savybės: valios jėga, pasitikėjimas ir gebėjimas išlaikyti pastovias pastangas.  Jam pačiam tai buvo Dievas.

Sveikatinimas, gydymas buvo vienas pagrindinių akcentų jo praktikose, nes ligos yra mūsų kliūtys šiame dvasingame kelyje. Kai žmogus yra ligotas, atsiradęs skausmas, baimė, neviltis ar net pyktis atitraukia nuo gyvenimiškų pareigų ir nuo dvasinio kelio. Su joga ir Ajurveda jis padėdavo savo mokiniams gyventi ilgus ir sveikus gyvenimus. Sveikata ir ilgaamžiškumas būtini protinėms ir emocinėms permainoms, lydinčioms į ramybę ir taiką – būtinas sąlygas mirštant.

Savo mokiniams jis nepiršo jokių religinių dogmų ar tiesų. Pirmiausia, jis patardavo jiems mitybos klausimais (pagrindinė fizinių ligų priežastis), po to mokė fizinių padėčių – asanų, vėliau, kai mokiniai turėjo susiformavusi tam tikrą stabilumą, tvirtumą, mokė pranajamos (kvėpavimo praktikų). Dar vėliau, kai mokiniai turėdavo jau pasiekę tam tikro lygio nepertraukiamą koncentraciją, juos jis mokė meditacijos – kas yra tikroji vieta susitikimui su tikruoju savimi. Pagal Indijos filosofiją tikrasis „aš“ yra sutvertas iš tos pačios medžiagos kaip ir kosminė sąmonė, kas jiems suprantama kaip Dievas.

Daugelis Krišnamačarją laikė jogos meistru, tačiau jis pats ir toliau save vadino studentu, nes manė, kad jis nuolatos „mokosi, tyrinėja ir eksperimentuoja“ su jogos praktika. Visą gyvenimą Krišnamačarja savo novatoriškų mokymų nepriskyrė savo nuopelnams, visas šias žinias jis priskyrė savo guru ar senovės tekstams.

1989 metai: Atsisveikinimas

Būdamas 96 metų amžiaus Krišnamačarija susilaužė klubo kaulą. Atsisakęs operacijos, jis gydėsi pats ir sukūrė praktikos kursą, kurį galėjo atlikti lovoje. Krišnamačarja iki paskutinės savo dienos gyveno, mokė ir gydėČenajuje kol pasinėręs į komą mirė 1989 m. Jam buvo 101 metai. Jis buvo veiksnus, o protas išliko aštrus iki pat mirties.

Jo žinios ir mokymas padarė didelę įtaką jogos plitimui visame pasaulyje, nors pats Krišnamačarja niekada nebuvo išvykęs iš savo gimtosios Indijos.

Nesvarbu, ar jūs praktikuojate dinamišką S. K. Pattabhi Jois Ashtanga jogą, rafinuotą B. K. S. Iyengar derinamą jogą, klasikines Indros Devi padėtis, ar tik jums pritaikytą Vinijogą, jūsų praktikuojama joga yra kilusi iš vieno šaltinio – 157 cm ūgio brahmano, gimusio daugiau nei prieš šimtą metų mažame Pietų Indijos kaime.

Nors ir Krišnamačarja gyvenimo įvykių chronologija tebėra mistiška, tačiau mes negalime pamiršti, kad jo jogos kelionė, atsidavimas ir mokymai lėmė jogos paplitimą po visą pasaulį.  Šiais vaisiais naudojasi mūsų karta, naudosis ir kitos kartos ateityje.

Šaltiniai:

https://www.zenyoga-berlin.de/blog/founders-of-modern-yoga-Krishnamacharya/

http://www.sutrajournal.com/krishnamacharyas-yoga-rahasya-by-eric-shaw

https://www.krishnawellness.com/yoga-blog/14-interesting-facts-about-tirumalai-krishnamacharya-founder-of-modern-yoga/

Did you find apk for android? You can find new Free Android Games and apps.